KARAIMŲ VEIKLA VILNIUJE

 

Kai panaikinus spaudos draudimą XX a. pradžioje Vilniuje pradėjo reikštis įvairių čia gyvenusių tautinių grupių meninė, politinė, filosofinė mintis, karaimai taip pat neliko nuošalyje, juolab kad ir išsilavinusių žmonių tarp jų tuo metu jau būta nemažai.

 

1913-1914 m.m. Vilniaus karaimų bendruomenė leido žurnalą rusų kalba „Караимское слово“ (Karaimskoje slovo, Karaimų žodis), kuris buvo spausdinamas brolių Jalovcerų spaustuvėje Trakų g. 4. Žurnalo redakcija savo patalpų neturėjo ir glaudėsi bendruomenės namuose prie kenesos Liubarto g. 6 (tada Gorodskaja, vėliau Grodska). Oficialiu žurnalo redaktoriumi buvo Ovadijus Pileckis (1884-1930). Buvo išleista 12 žurnalo numerių. Leidėjai jau pirmajame numeryje pasiskelbė leidžią žurnalą "dėl tautinės savimonės vystymo ir ugdymo“. Jie kvietė savo tautiečius atsisakyti abejingumo ir telktis apie žurnalą vardan „dvasinio savo tautos atgimimo“. Pačią žurnalo idėją, norą pažinti savo protėvių praeitį ir sutelkti tautą, be abejonės, įkvėpė ir skatino  dvasinė atmosfera, kuri tuo metu tvyrojo Vilniuje.

Kad ir leidžiamas Vilniuje, žurnalas buvo skirtas visiems karaimams, gyvenusiems to meto Rusijos imperijos teritorijoje. Jo puslapiuose buvo spausdinamos įvairių karaimų bendruomenių (Kijevo, Haličo, Simferopolio, Eupatorijos, Feodosijos,   Sevastopolio, Vilniaus, Trakų ir kt.) gyvenimo kronikos, literatūros kūrinėliai, prisiminimai iš praeities. Būta mėginimų aprašyti karaimų istoriją, ieškant priežasčių, kodėl karaimų jaunimas nebemoka gimtosios kalbos ir yra nereligingas. (Panašios mintys, beje, buvo skelbiamos ir 1911-1912 m. m. Maskvoje ėjusiame žurnale "Караимская жизнь“ (Karaimų gyvenimas).

Žurnalo „Karaimskoje slovo“ puslapiuose  vyko gyva diskusija apie moterų  padėtį ir teises karaimų bendruomenėje ir šeimose, buvo spausdinami  matrimonialiniai skelbimai. Nors žurnalas buvo leidžiamas Vilniuje, į pasiūlymus susipažinti atsiliepdavo karaimai iš įvairių to meto Rusijos imperijos vietų. Istoriškai žurnalas  svarbus ne tik dėl gvildentų jame temų, bet ir tuo, kad čia buvo spausdinami ir literatūriniai kūriniai. Pvz., būtent  šiame žurnale  savo pirmąjį eilėraštį ir straipsnį paskelbė Ksenija Abkovič (1886-1945),  pirmoji karaimų moteris teisininkė, advokatė, vėliau aktyvi karaimų visuomenės veikėja, publicistė, poetė.  Jos vienintelė poezijos knyga rusų kalba Огни и дали  (Žiburiai ir toliai) buvo išleista 1922 m. Vilniuje. Ją  išspausdino ta pati brolių Jalovcerų spaustuvė, o platino Alberto Syrkino knygynas. Emilija Marija Zajončkovska-Lopatto savo straipsnyje apie Kseniją Abkovič (Awazymyz, 2014, Nr.3(44), p.  8–10) rašo, kad apie šią jos knygą buvo pasirodę recenzijų emigracinėje rusų periodikoje, o mūsų laikais ji yra minima tarp Vilniuje tarpukariu gyvenusių ir rusiškai rašiusių poetų. Šiais laikais Ksenijos Abkovič pavardę randame tarp rusiškai rašiusių poetų, kurių tarpukario Vilniuje būta daugiau kaip dvi dešimtys. Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros vedėjas docentas Pavelas Lavrinec jų eiles surinko krūvon ir sudarė internetinį rinkinėlį, pavadintą Album de Wilna (Vilniaus albumas). Internetiniame Baltijos archyvo puslapyje yra informacija apie tai, kad Rygoje leisto laikraščio Сегодня (Šiandien) archyve saugomas Ksenijos Abkovič laiškas ir kad ji yra rašiusi ir apsakymus. Deja, Ksenijos prozos kūrinių  niekur nepavyko aptikti. Karaimams Ksenijos Abkovič poezija, kad ir rašyta rusų kalba, svarbi kaip karaimų kultūros ženklas bendrame daugiakultūriniame Vilniaus kontekste.

Žurnale „Karaimskoje slovо“ buvo atspausdinti ir keli  Moisiejaus Pileckio (1874-1938, pasirašinėjusio Achbašo (Baltagalvis) slapyvarde, eilėraščiai karaimų kalba (Nr, 3-4, psl 14; Nr. 9-10, psl 13-14). Moisiejus Pileckis  tuo metu dirbo Varšuvos gubernatoriaus kanceliarijos valdytoju ir  karaimų bendruomenėje buvo vadinamas tiesiog „Pravitel“ (Valdytojas). Tuo pačiu metu jis aktyviai dalyvavo karaimų bendruomenės gyvenime, o savo straipsnius ir poeziją pasirašinėjo arba inicialais M.P., arba minėtu slapyvardžiu. Atkreiptinas dėmesys, kad jo eilėraščiai, vienas kurių  yra virtęs populiaria daina, kurios natos taip pat atspausdintos žurnale, parašytos gražia Trakų karaimų dialekto šnekamąja kalba. Keli jo poezijos pavyzdžiai  jau mūsų dienomis buvo  atspausdinti karaimų poezijos rinktinėse „Karaj jyrlary“ (1989) ir „Čypčychlej učma Trochka“ (1997) ir  yra išversti į lietuvių kalbą.

Žurnalo „Karaimskoje slovo“  straipsnių autoriai nebuvo profesionalūs žurnalistai ar literatai, o tik karšti savo tautos patriotai, tačiau pagrindinis jų rašinių motyvas ir patosas - sutelkti tautą, neleisti jai išnykti, ištirpti, kviesti inteligentiją prisiminti savo pareigą tautiečiams ir budinti jų dvasią - atperka tą trūkumą. Vertinant tų žmonių darbą šių dienų akimis, jo svarba yra dar akivaizdesnė, nes kiekviena, kad ir menkiausia žinutė dvelkia autentiškumu ir nuoširdumu, leidžia atkurti to meto karaimų bendruomenių gyvenimo atmosferą ir pagrindinius įvykius. Pvz., būtent šio žurnalo puslapiuose aptikome žinutę apie pirmąsias laidotuves Vilniaus karaimų kapinėse  ir apie tai, kad ryšium su kenesos statyba, Vilniaus miesto savivaldybės nurodymu tiesiai priešais kenesos fasadą prakirsta nauja gatvė, pavadinta Karaimų gatve. (Karaimskoje slovo, 1913, Nr. 1, psl 13-14). Šiandien prie gatvės pavadinimo lietuvių kalba kabo ir lentelė su užrašu karaimiškai – Karaj oramy.

Tautinės savimonės atgimimo dvasia inspiravo ir karaimų kenesos Vilniuje statybos pradžią 1911 m. Šventovės statybai buvo skirtos ir už žurnalo "Karaimskoje slovo" platinimą gaunamos lėšos. Deja, Pirmasis pasaulinis karas ne tik  nutraukė statybą ir žurnalo leidybą, bet ir išblaškė Lietuvos karaimus po įvairius kraštus.

 

* * *

 

Grįžę 1920 m. iš priverstinės evakuacijos ir atsidūrę dviejose valstybėse – Lietuvoje ir Lenkijoje – karaimai ėmė rūpintis ir bendruomeninių institucijų atkūrimu bei naujų sukūrimu. Pirmiausia buvo atkurtos  Trakų, Vilniaus,  Haličo  bei Lucko religinės bendruomenės, dvasinė valdyba Trakuose, Vilniaus ir Trakų karaimų organizacijos, jaunimo švietimo sąjungos, religijos ir kalbos mokyklos, moterų būreliai „Katyn odžahy“ (Moterų židinys).

Daugumos organizacijų veikla buvo daugiau kultūrinė švietėjiška, bet joms rūpėjo ir  teisinių santykių su valstybe nustatymas. Todėl  buvusių dokumentų pagrindu buvo pradėtas ruošti naujas karaimų buvimą valstybėje reglamentuojantis dokumento projektas.  Nuo 1441m., naudodamiesi savivaldos teisėmis,  Lietuvos karaimai bendruomenės vadovus - vaitus rinkdavosi patys. Po Dviejų  tautų respublikos padalinimo  ši institucija nustojo veikusi, vaito pozicija buvo caro valdžios panaikinta, ir visi šio regiono karaimai tapo pavaldūs Taurijos karaimų dvasinei valdybai.  Autoritetingų karaimų bendruomenės atstovų pastangų dėka 1863 m. Trakuose buvo leista  steigti atskirą Karaimų dvasinę valdybą Trakuose, kuri faktiškai tapo aukščiausiu Lietuvos ir Lenkijos karaimų bendruomenių vidaus gyvenimo tvarkymo organu. 1918 m. atkūrus Lietuvos ir Lenkijos valstybes, reikėjo naujo dokumento, reglamentuojančio bendruomenės buvimą valstybėje, ir naujo vyriausiojo religinio vadovo, nes, 1915 m. mirus paskutiniajam iš jų, bendruomenei vadovavo tik laikinai einantys šias pareigas vyresnieji dvasininkai.

Kai vietinės bendruomenės buvo sudarytos, išrinkti jų vadovai, 1927 m. spalio 23d.  Trakuose įvyko visuotinis bendruomenių delegatų susirinkimas, kuriame vyriausiuoju dvasininku ir pasaulietiniu vadovu - hachanu buvo išrinktas buvęs Krymo vyriausiasis dvasininkas Hadži Seraja Chanas Šapšalas (1873-1961), kuris po revoliucinių įvykių  buvo iš Krymo pasitraukęs ir  nuo 1920 m. gyveno Stambule. 1928 m. jis atvyko į Vilnių, kur ir praleido visą savo likusį gyvenimą iki pat mirties 1961 m.  Jam vadovaujant, po ilgo ir kruopštaus darbo 1936 m. buvo priimtas  Statutas, reglamentuojantis karaimų  bendruomenės bei valstybės santykius. Toks pat Statutas buvo priimtas ir dėl Lietuvos musulmonų bendruomenės. Abu dokumentai buvo  iškilmingai įteikti abiems bendruomenėms  kartu Vilniuje 1936 m. balandžio 26 d. Vilniaus vaivadijos konferencijų salėje, (foto)

 

* * *

 

Hadži Seraja Chano Šapšalo persikėlimas į Vilnių turėjo reikšmės ne tik religiniam karaimų bendruomenės gyvenimui, bet ir pasaulietiniam.  Mat,  Šapšalas jau buvo žinomas orientalistas, ir jo pasirodymas Vilniuje, be abejonės, sužadino  mieste interesą Orientu, pagyvino orientinius ir ypač tiurkologinius tyrinėjimus, plačiausiai vykdomus vietinio Oriento – karaimų ir totorių pagrindu.

Hadži Seraja Chanas Šapšalas  su karaimų kultūros paveldu, su kultūros ypatybėmis   stengėsi supažindinti  vietos inteligentiją. Jis  aktyviai rašė į karaimų spaudą bei į kitus tuo metu Vilniuje leidžiamus mokslinius žurnalus, pvz., Rocznik Tatarski (Totorių metraštis).  Tačiau jam to atrodė per maža. Atvykęs į Vilnių, jis išsyk paskelbė, kad vienu svarbiausių savo uždavinių matąs žinių apie Orientą sklaidą. Suvokdamas savo misiją ir atsižvelgdamas į vis aktyvėjantį Vilniaus  visuomenės gyvenimą, patriotinį visų čia gyvenusių tautų judėjimą,  Šapšalas ėmėsi iniciatyvos steigti Vilniuje Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugiją.

Jam talkino Krokuvos universiteto profesorius tiurkologas Tadeuszas Kowalskis (1889-1848), būsimas Varšuvos universiteto profesorius karaimas Ananiaszas Zajączkowskis (1903-1970) bei karaimų šviesuomenė. Steigėjų susirinkimas įvyko Vilniuje 1932 sausio 3d. Jame buvo patvirtinti įstatai, draugijos pavadinimas ir išrinkta laikinoji valdyba, kuri turėjo įregistruoti  draugiją. Kaip pažymėta ataskaitoje, energingos Laikinosios valdybos veiklos dėka jau kovo 24 d. Vilniaus vaivados įsakymu Nr. BN – 2 –g -21 Įstatai buvo įregistruoti,  ir Draugija buvo įrašyta į draugijų ir sąjungų registrą 1552 numeriu, nors pastovaus savo buveinės adreso neturėjo, ir draugijos susirinkimai vykdavo įvairiose miesto salėse.

Registracijos numeris rodo, kad Vilniuje tuo metu veikė nemažai įvairiausių visuomeninių organizacijų. Apie Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos aktyvią veiklą liudija skaičiai: vien per parengiamąjį laikotarpį įvyko 12 susirinkimų – 1 visuotinis (1932-04-24), 1- inauguracinis (1932 -05-18), 5 valdybos posėdžiai, 4 mokslinės sesijos ir 1 vieša konferencija. Per vėlesnį laikotarpį, kol veikė draugija (iki 1939 m.), įvyko dar 11 Draugijos susirinkimų. Kiekviename jų paprastai būdavo skaitomas vienas ar du moksliniai pranešimai. Visi susirinkimai buvo tvarkingai protokoluojami, o protokolai arba jų ištraukos skelbiami žurnale Myśl Karaimska, kuris  po Draugijos  įsteigimo 1932 m. tapo jos organu. Žurnale taip pat atspausdinta ir dauguma skaitytų referatų.

Kaip Draugijos steigėjai rūpinosi inauguracinėmis iškilmėmis, matyti iš profesoriaus Zajączkowskio  susirašinėjimo su vyriausiuoju dvasininku ir pasaulietiniu karaimų vadovu Hadži Seraja Chanu Šapšalu bei su profesoriumi Tadeuszu Kowalskiu.  Draugijos inauguracijos data buvo specialiai derinama su  Vilniuje turėjusiu vykti II Lenkijos orientalistų suvažiavimu. Dabar, kai turime 2013 m. Varšuvoje išleistą prof. Zajączkowskio to laikotarpio  korespondenciją, galime tiksliau atsekti, kaip vyko  paruošiamasis darbas. Savo laiške iš Varšuvos į Vilnių  1932 m. gegužės 6 d. prof. Zajączkowskis siūlo Draugijos atidarymą  rengti gegužės 17 d. vakare,  pasibaigus orientalistų suvažiavimui, nes gegužės 18 d., kaip rašo jis,  planuojama suvažiavimo dalyvių išvyka į Trakus, po kurios dalis jų pasiliktų Trakuose, kiti išvyktų į  namus. (Almanach Karaimski, 2013, Nr.2, psl.103).

 Iškilminga Draugijos inauguracija  vis dėlto vyko 1932 m. gegužės 18 d. Kokie argumentai konkrečiai nulėmė šią datą, sunku šiandien pasakyti. Svečių, dalyvavusių  susirinkime, sąrašas liudija, kad Draugijos įsteigimas tapo svarbiu Vilniaus miesto gyvenimo įvykiu. Iškilmingoje inauguracijoje dalyvavo Vilniaus miesto vaivada Zigmantas Beczkowskis, Vilniaus ir Lydos arkivyskupas Teodozijus, senatorius Aleksandras Achmatoviczius, Universiteto rektorius prof. Marjanas Zdzichowskis, Aukščiausiojo teismo viceprokuroras Olgierdas Kryczynskis, Vaivadijos skyrių viršininkai, Archyvo direktorius, profesoriai  Marianas Moreliowskis, Juzefas Wierzynskis, kurie vėliau tapo aktyviais Draugijos nariais, ir kiti oficialūs asmenys bei akademinės bendruomenės atstovai.

Draugijos atidarymas buvo labai draugiškai sutiktas ir kitų  Vilniuje gyvenusių tiurkiškų tautų. Iškilmingą susirinkimą Totorių kultūros ir švietimo sąjungos vardu pasveikino Vilniaus apygardos teismo prokuroras Konstanty Achmatowiczius, pabrėždamas panašų abiejų tautų,  XIV amžiuje kartu apsigyvenusių Vilniaus krašte, likimą.

Draugijos valdybos pirmininku buvo išrinktas advokatas Izaokas Zajączkowskis (1889-1945), profesoriaus Ananiaszo Zajączkowskio brolis,  Draugijos garbės pirmininku  - Vyriausiasis dvasininkas Hadži Seraja Chanas Šapšalas,  o tapti Draugijos garbės nariu  buvo prašoma Krokuvos universiteto profesoriaus Tadeuszo Kowalskio. Apie tai sužinome iš nepaprastai iškilmingo ir pagarbaus  Hadži Serajos Chano Šapšalo laiško,  kurio vertimas iš lenkų kalbos pirmą kartą buvo atspausdintas knygoje  Hadži Seraja Chanas Šapšalas. Pasišventęs tautai ir mokslui, išleistoje Trakų istorijos muziejaus 2011 m. (psl. 68-69):

„Didžiai gerbiamas Pone Profesoriau, - rašoma laiške Kowalskiui,- praėjo septyneri metai, kai Tu pagerbei savo apsilankymu karaimų gyvenvietes Lenkijoje ir pirmą kartą apsilankei senajame karaimų lopšyje – Trakuose. Atėjai pas mus su dideliu palankumu ir atvira širdimi, atnešdamas padrąsinimo ir palaikymo žodžius ir kviesdamas gelbėti mūsų protėvių palikimą, kuriam grėsė išnykimas, tautos lobį - mūsų gimtąją kalbą. Savo kilniu užsidegimu ir nenuilstamu triūsu Tu parodei mums pavyzdį, kaip reikia vertinti ir gerbti mūsų dvasinės kultūros paminklus.

Su Tau būdinga energija ir plačiomis Mokslo Didžiavyrio žiniomis Tu ėmeisi studijuoti karaimų kalbą, paskelbei daug straipsnių apie mūsų etnografiją ir pagaliau didžiausią karaimologijos veikalą - Karaimiški Trakų dialekto tekstai (Karaimische texte im Dialekt von Troki, Krokuva, 1929). Ši knyga su dideliu entuziazmu sutikta Europos orientalistų, yra garbingas lenkų mokslo istorijos puslapis, o mums, karaimams, jis dar garbingesnis, nes jo pavadinime įrašytas ir mūsų vardas. Tu pasiekei aukščiausią mokslo tikslą: ištraukei į dienos šviesą tiesą, o ištaisydamas iki šiol klaidingas tyrėjų pažiūras į karaimų kalbą, paskelbei pasauliui apie didelę šios kalbos svarbą tiurkologijos moksliniams tyrimams.

Taip per trumpą laiką išsipildė Syrokomlios žodžiai: „Iš tikrųjų, vietinių tyrimų dirva, kaip ir mūsų duonos dirvos, geriausiai dera, kai yra naujá. Palaimintas, kas pirmas ėmėsi atokiai gulinčių dirvonų, iš pirmo žvilgsnio nenaudingų plotų, kas pirmas, įbedęs noragą ar kastuvą, išjudino amžinus kelmus  naujajame dirvone, nes gausus ir naudingas bus jo nuospaudų derlius“.

Tavo nuospaudų derlius yra žinomas ir matomas: karaimų kalba ištrūko iš kuklaus parapijinės mokyklėlės pastato ir užėmė pagaliau deramą vietą greta giminingų tiurkiškų kalbų aukščiausioje mokslo šventovėje: Tavo paruošti karaimiški tekstai skaitomi ir aiškinami universitetuose, net užsienyje – Vokietijoje. O ir tarp mūsų karaimų Tavo pasėti grūdai išbujojo vešlia lapija. Tai juk Tu pastūmėjai mūsų tautinį žurnalą Myśl Karaimska į mokslines aukštumas, kuriomis šiandien didžiuojamės.

Todėl I-asis visuotinis naujai įkurtos Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos susirinkimas, įvykęs 1932 m. balandžio 24 d., remdamasis  Draugijos statuto 9 paragrafu, vienbalsiai nusprendė suteikti Tau, Didžiai Gerbiamas Pone Profesoriau, Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos Garbės nario vardą. Maloniai prašome priimti diplomą, liudijantį apie šio vardo suteikimą Tau kaip įrodymą gilios pagarbos ir nuoširdaus pripažinimo, kurį jaučiame Tau,  kaip įrodymą begalinės padėkos, kurią nešiojame savo širdyse“. (Laiško juodraštis saugomas Lietuvos MA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje S.Šapšalo fonde F.143-132)

Profesoriaus Tadeuszo Kowalskio pakvietimas tapti Garbės nariu, taip pat Draugijos inauguracinių iškilmių derinimas su Vilniuje tuo metu rengiamu II-uoju Lenkijos orientalistų suvažiavimu rodo, kokį jai ketinama suteikti svorį, ir jos svarbą  tiurkologijai. Iš tikrųjų, Vilniuje susirinkę Lenkijos orientalistai pagerbė inauguracinį Draugijos susirinkimą , o vėlesniuose Vilniuje vykusiuose  orientalistų suvažiavimuose visuomet dalyvaudavo ir Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos nariai. Pvz., 1937 m. vėl Vilniuje vykusiame  VI-ajame Lenkijos orientalistų suvažiavime pranešimus skaitė net trys draugijos nariai: Šapšalas, Firkovičius (1897-1982)  ir Kowalskis. Jų tyrimo objektu buvo ne tik Trakų karaimai, bet ir diplomatiniai Turkijos bei Lenkijos santykiai XVIII a., ekspedicijos į Anatoliją rezultatų aptarimas. Be abejonės, tai liudija Draugiją sukaupus stiprų intelektinį potencialą, turintį platų tarptautinį svorį.

 Vyriausiasis dvasininkas Hadži Seraja Chanas Šapšalas, išrinktas Draugijos garbės pirmininku, inauguraciniame susirinkime  skaitė pranešimą apie karaimų istoriją, pažymėdamas jų nuopelnus Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui ir  Lenkijos didikams, apie tautos didžiavyrius, vėliau ištikimai tarnavusius Abiejų tautų Respublikai. Jis taip pat apgailestavo, kad Pirmojo pasaulinio karo metu dingo istoriniai karaimų archyvai, ir tik nedidelę jų dalį prof. Mariano  Moreliowskio (1889-1963) dėka pavyko susigrąžinti iš Rusijos. Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos tikslas, anot prelegento,  yra „atnaujinti ir sustiprinti  istorinio karaimų materialinio ir dvasinio palikimo tyrimus, sudominti karaimų kultūros, kalbos tyrimais jos narius“.

Tolesnė draugijos veikla rodo, kad šis uždavinys buvo nuosekliai vykdomas.  Vilniaus, Varšuvos, Krokuvos universitetų profesoriai periodiškai vykstančiuose Draugijos susirinkimuose skaitė pranešimus, kuriuose buvo daug  naujos faktinės medžiagos, ir jie skatino karaimų jaunimą domėtis savo tautos praeitimi. Tad palaipsniui šalia tokių garsių prelegentų, kaip jau minėti prof. Moreliowskis,  Kowalskis,  Zajączkowskis,  Wierzynskis (1871-1941), pasirodo ir pradedančiųjų mokslininkų Wlodzimierzo Zajączkowskio (1914-1982, po karo Krokuvos universiteto docentas), Jano Reychmano (1910-1975, vėliau garsus Lenkijos istorikas ir orientalistas) ir kitų darbai.

Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugija Vilniuje vienijo karaimų bendruomenes Lenkijos teritorijoje: Vilniuje, Trakuose, Lucke ir Haliče. Tačiau Trakų karaimų giminės gyveno ir Lietuvos pusėje – Panevėžyje, Biržuose, Pasvalyje,  Naujamiestyje, Talačkonyse. Draugijos dėka pavyko užmegzti su jais ryšius. 1934 ir 1935 m.  Panevėžyje lankęsi Trakų dvasinės valdybos pirmininkas ir vyresnysis dvasininkas Simonas Firkovičius,  Draugijos narys Juzefas Kozyrovičius (1875-1943) informavo apie tenykščių karaimų gyvenimą, jų visuomeninę kultūrinę ir švietėjišką veiklą. Tokiu būdu draugija suvaidino svarbų vaidmenį vienijant visus nuo seno LDK teritorijose gyvenančius karaimus, iškeliant ir nagrinėjant visiems svarbius klausimus, informuojant apie atskirų bendruomenių gyvenimą.

Draugijos narių dėka žinios apie labiausiai į Vakarus nutolusią tiurkišką Trakų karaimų bendruomenę  pasiekė ir kitus kraštus. 1934 m. balandžio 4 d. prof. Marianas Moreliowskis skaitė paskaitą apie  karaimų liaudies meno ornamentiką Briuselio universitete, Draugijos garbės pirmininkas Seraja Šapšalas ir prof. Ananiaszas Zajączkowskis  1934 m. rugpjūčio 18-22d. dalyvavo II-ajame Tiurkų kalbų kongrese Stambule ir skaitė ten pranešimus,  1937 m.  Seraja Šapšalas ir  Simonas Firkovičius lankėsi Paryžiuje ir Berlyne, kur susitiko su tenykštėmis karaimų bendruomenėmis.  Lygiagrečiai augo užsienio mokslininkų  susidomėjimas karaimais. 1936 m. italų antropologas prof. Corrado Gini ( Korado Džini,1884-1965) atliko Trakų, Vilniaus, Haličo karaimų kraujo tyrimus, kurių rezultatus paskelbė Italijos spaudoje. Jis nustatė, kad karaimų kraujas pagal sudėtį identiškas Pavolgyje gyvenančios kitos tiurkų tautos – čiuvašų - kraujui.

Trakus tarpukariu lankė daug aukšto rango užsienio svečių. Visi jie, kaip taisyklė, susitikdavo Trakuose su karaimais ir su čia gyvenusiu vyresniuoju dvasininku, karaimų kalbos ir religijos mokytoju, poetu bei dramaturgu Simonu Firkovičiumi. Ypač ryškus buvo Turkijos Parlamento nario Rešit Safet Bejaus vizitas 1930 m., po kurio jis rašė Turkijos spaudoje, kad, pakalbėjęs su Trakų karaimais jų gimtąja kalba, pasijutęs kaip prie Aukso Rago Stambule.

Draugija taip pat skatino Vilniaus mokslininkų ekspedicijas į valstybes, kuriose gyveno karaimai, ir tokiu būdu padėjo užmegzti su jais ryšius. Kadangi Hadži Seraja Chanas Šapšalas seniai puoselėjo viltį įkurti karaimų muziejų, kur galima būtų saugoti ir eksponuoti tautos materialinės kultūros paveldą, dabar, įsisteigus Draugijai, ši mintis galėjo būti realizuota. Jo dėka pavyko gauti leidimą bei lėšų Trakų karaimų muziejaus statybai. Tai savo ruožtu paskatino rinkti būsimajam muziejui eksponatus ne tik tarp vietos karaimų, bet ir kitose bendruomenėse. Tuo tikslu  Šapšalas 1935m. vasarą buvo išvykęs į Damaską, Rumuniją, Bulgariją, Turkiją,  iš kur  parsivežė daug eksponatų, liudijančių buvus ten buvusią turtingą  karaimų materialinę kultūrą.

 Nors muziejaus pastatas, kurį statant dalyvavo ir patys karaimai,  buvo baigtas  1939 m., jo atidarymą sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Tad surinkti eksponatai ilgą laiką glaudėsi   Šapšalo bute Žvėryne Vilniuje,   1951 m. jie buvo nacionalizuoti,  ir tik 1967 m. dalis jų išvydo dienos šviesą Trakų istorijos muziejaus karaimų etnografinėje ekspozicijoje, įsikūrusioje karaimų  muziejui statytame pastate.

Didžioji dalis Šapšalo muziejaus eksponatų šiuo metu yra Lietuvos Nacionaliniame muziejuje, ir jo direktorės Birutės Kulnytės dėka 2003 m.  buvo aprašyti dviem kalbomis (lietuvių ir anglų) gražiai išleistoje monografijoje  Serajos Šapšalo karaimikos rinkinys. Kitą dalį eksponatų galima pamatyti Trakų karaimų muziejuje, atnaujintame minint karaimų ir totorių persikėlimo į Lietuvą 600-ąsias metines, o minint Hadži Serajos Chano Šapšalo 50-ąsias mirties metines, Trakų istorijos muziejaus direktoriui Virgilijui  Poviliūnui pritarus, pavadintame jo vardu.

Vienas paskutinių Draugijos susirinkimų 1938 m. lapkričio pradžioje buvo skirtas jos įkūrėjo Šapšalo išrinkimo vyriausiuoju dvasininku 10-mečio paminėjimui. Savo 1938 m. lapkričio 7 d. laiške profesoriui Kowalskiui, kuris, deja, iškilmėse negalėjo dalyvauti,  Ananiaszas Zajączkowskis taip aprašo šį minėjimą: „Vilniaus iškilmės  – kaip ir prašė pats Ekscelencija - buvo gana kuklios ir neperžengė Draugijos rėmų.  Popietines pamaldas kenesoje aukojo pats Ekscelencija, po to p. Emilis Kobeckis (1868-1943) visų tikinčiųjų vardu perskaitė sveikinimo adresą  (gana gražiai apipavidalintą). Po to bendruomenės namuose vyko Draugijos susirinkimas: įteikiau „Knygą“ ( Žurnalas Myśl Karaimska  ta proga buvo išleidęs specialų žurnalo tomą) ir  pasakiau trumpą sveikinimo kalbą, po kurios Ekscelencija supažindino su savo kelionės į Siriją ataskaita. Tuo oficialioji dalis buvo baigta, nors ir po jos dar buvo pasisakymų ir sveikinimų. Nuotaika buvo labai miela, žmonių, turint galvoje karaimų skaičių, susirinko labai daug. Iš Lietuvos buvo atvažiavęs Jokūbas Maleckis (1889-1952). Labai apgailestavome, kad Ponas Profesorius negalėjote būti drauge su mumis“. (Žr.: Urzeszeni Orientem. Listy Ananiasza Zajączkowskiego do Tadeusza Kowalskiego. Warszawa, 2013, psl. 151).

Apibendrinant Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos Vilniuje veiklą, drąsiai galima teigti, kad ji suvaidino labai svarbų vaidmenį skatinant karaimų istorijos ir kultūros tyrinėjimus, atliekamus ir pačių karaimų, ir kitų tautų mokslininkų Vilniuje ir kitur. Ji atskleidė tautos intelektinį potencialą ir, kita vertus, sudarė sąlygas ir stimulą jam reikštis. Ji tapo svarbia moksline kultūrine institucija ne tik karaimų bendruomenėje, bet ir tarp orientalistų, dirbusių Vilniuje ir kituose Lenkijos miestuose. Draugija taip pat atliko  švietėjišką misiją – jos narių darbai skatino jaunosios kartos patriotizmą, konsolidaciją, pasišventimą visuomeniniam darbui, ugdė tautinę savimonę, meilę gimtajai kalbai ir kultūrai. O žurnalas Myśl Karaimska, fiksuodamas svarbiausius bendruomenės gyvenimo įvykius, spausdindamas profesionalius mokslinius straipsnius, paliko mums neįkainojamą, platų autentiško ano meto karaimų bendruomenės gyvenimo ir Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijos veiklos liudijimą. Kaip matyti iš Vilniaus visuomenės susidomėjimo Draugijos veikla, ji suvaidino  svarbų vaidmenį  ir ano meto Vilniaus kultūriniame gyvenime, praturtindama ir paįvairindama jį egzotišku, bet autentišku vietinio Oriento akcentu.

 

* * *

 

Vilniaus karaimų bendrijos valdyba (Zarząd Wileńskiego stowarzyszenia Karaimów) 1924 m. pradėjo leisti  žurnalą lenkų kalba Myśl Karaimska (Karaimų mintis). Jis apibrėžtas kaip iliustruotas mokslinis, literatūrinis ir visuomenins žurnalas. Pirmajame numeryje pažymėta, kad atsakingu redaktoriumi ir leidėju yra Ananiaszas Rojeckis (1896-1978), kad laikinasis redakcijos ir administracijos adresas – Kaštonų g. 2 b.12, o pinigų pavedimus reikia siųsti Bendrijos valdybos iždininkui Borisui Šyšmanui adresu Visų Šventųjų g. 19 ( Tai „Durunčos ir Šyšmano“ tabako fabriko adresas), bet jau antrajame numeryje rašoma, kad pinigus reikia siųsti p. Juzefui Lopatto adresu Gimnazijos g. 8 b.7.  Nuo 1930 m. žurnalo redaktoriumi tampa dr. Ananiaszas Zajączkowskis, o redakcijos ir administracijos adresas sutampa su jau apsigyvenusio Vilniuje vyriausiojo dvasininko Serajos Šapšalo gyvenamąja vieta – Stroma g.5 b.6. (dabar Rotundo g.)   Spausdinamas žurnalas buvo spaustuvėje „Znicz“ (Amžinoji ugnis) Šv. Jono g. 1. (Foto spaustuvės ženklo)

Kai 1932 m. Vilniuje įsisteigė Karaimų  istorijos ir literatūros bičiulių draugija, žurnalas tapo jos organu. Nuo 1924 iki 1939 m. Vilniuje išėjo 10  šio žurnalo numerių, o du paskutinieji - 11-asis ir 12-asis – prof. Ananiaszo Zajączkowskio, nuo 1935 m.  tapusio Varšuvos universiteto Orientalistikos katedros vedėju, iniciatyva buvo išleisti Lenkijoje kaip Karaimų religinės sąjungos komiteto leidiniai (atitinkamai 1946 ir 1947 m.) Žurnalas "Mysl karaimska" nustojo ėjęs 1948 m. ir buvo performuotas į bendresnio pobūdžio žurnalą "Przegląd Orientalistyczny" (Orientalistinė apžvalga).

Jau pirmajame žurnalo numeryje buvo pažymėta, kad, norint išsaugoti tautos savastį, būtinas visų jos narių  vieningumas ir nuoširdus darbas tautos labui. Tai buvo savotiškas idėjinis žurnalo „Karaimskoje slovo“ tęsinys. Redakcijos komitetą sudarė Trakų, Haličo-Lucko ir Vilniaus bendruomenių atstovai bei anksčiau minėtas Krokuvos universiteto tiurkologas Tadeuszas Kowalskis.

Karaimų istorijos ir literatūros bičiulių draugijai perėmus žurnalo leidybą, o prof. Zajączkowskiui tapus jo redaktoriumi, žurnalas tapo solidesnis ir akademiškesnis. Jo puslapiuose buvo spausdinami ne tik visi moksliniai Draugijos susirinkimuose skaityti pranešimai, bet ir originali karaimų poetų kūryba karaimų kalba, jos analizė, recenzijos, bendruomenių gyvenimo įvykių kronika, karaimikos bibliografija. Daug straipsnių skirta žymių bendruomenės veikėjų svarbių datų paminėjimui ir pan.  Žurnale atspausdinta medžiaga – ir šiandien neįkainojamas žinių šaltinis kiekvienam, nagrinėjančiam Lietuvos ir Lenkijos karaimų istoriją bei kultūrą. Būtent iš žurnalo informacijos sužinome, pvz., kad 1930 m. Vilniaus kenesoje buvo aukotos mišios Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto 500-ųjų mirties metinių proga. Tai rodo, kad, nepaisant to, jog žurnalas buvo spausdinamas lenkų kalba ir kad jo leidėjai atidavė  neišvengiamą pagarbos ir lojalumo duoklę buvimo valstybei, nebuvo nutolta ir nuo objektyviosios tiesos, istoriškai siejusios karaimus su Lietuvos valstybe.

Be vertingų mokslinių teorinių straipsnių, parašytų tokių  žinomų autorių kaip tiurkologai S. Šapšalas, A. Zajączkowskis, T. Kowalskis, istorikai J. Wierzynskis, M. Moreliowskis, T. Levi-Babovičius ir kt., žurnale "Mysl karaimska" randame taip pat mokslinio ir visuomeninio gyvenimo kroniką, daug bibliografijos, ataskaitų apie renginius, jubiliejus, keliones, informacijos apie karaimų gyvenimą Lenkijoje, apie karaimų religijos išpažinėjus Kaire, Turkijoje, Paryžiuje ir kitur. Apskritai žurnalo geografija tiek temų, tiek autorių prasme gana plati, nes ir karaimai buvo gana plačiai išplitę po įvairias pasaulio šalis. Tačiau daugiausia dėmesio leidėjai skyrė Lietuvoje, Lenkijoje, Kryme ir Haliče bei Lucke gyvenančių etninių karaimų problemoms nagrinėti.

Žurnale taip pat yra nemaža poezijos karaimų kalba, straipsnių apie papročius, folklorą, tautinių tradicijų studijų, literatūrologinių bei lingvistinių tyrinėjimų. Ypač produktyviai dirbo prof. Ananiaszas Zajączkowskis. Jam priklauso karaimų literatūros bibliografinė apybraiža (1926, 3), straipsnis apie poeto Simono Kobeckio  (1865-1933) poezijos ypatumus (1928, 4), apie būrimus (1928, 5 ir 1936, 9), apie antropomorfinių vaizdinių vengimą karaimiškuose vertimuose (1929, 6), apie chazarų kultūrą ir jų paveldėtojus (1946, 11) ir kt. Beveik kiekviename žurnalo numeryje randame ir prof. Serajos Šapšalo straipsnius.

Kadangi "Mysl karaimska" leido profesionalai tiurkologai, tai jų pateikiamos istorinės bei lingvistinės koncepcijos ir vertinimai yra kur kas patikimesni už tuos, kurie buvo spausdinami anksčiau minėtuose  žurnaluose, nors jų reikšmės bendrame kultūros kontekste jokiu būdu negalima sumenkinti ar nuneigti. Teorinis mokslinis žurnalo "Mysl karaimska" publikacijų rimtumas rodo, kad tarpukariu ir Vilniuje pradėjo formuotis  karaimika kaip  neatsiejama orientalistikos dalis.

Po daugelio metų vertinant žurnalo autorių darbus, negali atsistebėti jų plačia erudicija, sugebėjimu giliai įžvelgti daugelio dalykų esmę, jų moksline intuicija. Žurnalas suvaidino didžiulį vaidmenį, surinkdamas ir paskelbdamas medžiagą, kuri dar laukia  savo tyrinėtojų. Tokio solidaus žurnalo buvimas jau tada skatino  mokslininkus nagrinėti, studijuoti, rašyti ir skelbti darbus apie karaimų kultūrą ir istoriją, apie kalbos ypatumus. Kita vertus, patys šiame žurnale išspausdinti straipsniai yra verti atidžių studijų, todėl ne kažin kiek būtų naudos, jei vien paviršutiniškai juos čia išvardintume. Aišku viena: bet kas, kas ketina imtis kokių nors gilesnių karaimų kalbos, istorijos, papročių, literatūros tyrinėjimų, negali apsieiti be šio žurnalo - neįkainojamo, iki šiol neišsemto žinių lobyno.

 

 

KARAIMAI ir VILNIUS