Kenesa

 ir  buvęs karaimų bendruomenės (parapijos) namas Žvėryne, Liubarto g. 6

 

Dauguma Vilniuje gyvenusių karaimų buvo verslininkai, kariškiai,  amatininkai, teisininkai ar aukšto rango valdininkai, įgiję aukštąjį išsilavinimą įvairiuose to meto Rusijos universitetuose. Tad Vilniuje XX a. pradžioje jau buvo susibūręs gana gausus karaimų inteligentijos būrys, ir jie ėmė aktyviai rūpintis tautos tapatumo, kultūros, religijos ir ypač kalbos išsaugojimu. Tautinio atgimimo dvasia tuo metu tvyrojo tarp visų   Vilniaus gyventojų, ypač inteligentijos, ir karaimai neatsiliko. 1913-1914 m. m. čia buvo leidžiamas žurnalas „Karaimskoje slovo“ (Karaimų žodis), kurio pagrindinis tikslas, kaip skelbė leidėjai, buvo gaivinti tautinę savimonę.  Kitas labai svarbus bendruomenės poreikis buvo turėti ir savo šventovę, nes padidėjus karaimų gyventojų Vilniuje skaičiui privatūs namai, kur paprastai vykdavo pamaldos, jau nebetalpino visų jose dalyvauti pageidaujančių žmonių. 1923 m. rugsėjo 9 d. kenesa  buvo pašventinta, 1949 m.  Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu uždaryta ir nacionalizuota, 1989 m.  grąžinta karaimų bendruomenei ir 1993 m. atšventinta. Šiuo metu ji yra veikianti.

 

Vilniaus kenesa

 

Feliks Maleckij 19131908 m. birželio 3 d. tuo tikslu buvo sudarytas 10 asmenų Kenesos statybos komitetas, kurio pirmininku išrenkamas to meto vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854-1928). Plačiai aptaręs kenesos poreikio klausimą, Komitetas 1909 m. vasario mėn. kreipėsi į miesto valdžią prašydamas Žvėryno kvartale Nr.293 skirti karaimų kenesos statybai neatlygintinai sklypą. Beje, prašyme pažymima, kad Vilniuje gyvena apie 300 karaimų tikėjimą išpažįstančių asmenų ir kad atsakymą galima siųsti Komiteto nariams Mojsiejui Durunčai (1873-1923),  gyvenančiam savame name Georgijaus prospekte 43 (dabar Gedimino prospekto 43 ) butas 7 arba Jakovui  Šyšmanui (1836-1900), gyvenančiam Didžiojoje gatvėje grafo Platerio name.

1909 m. balandžio 7 d.  Vilniaus miesto Dūma nusprendė patenkinti bendruomenės prašymą ir skyrė  neatlygintinam naudojimui  iš valstybės  rezervo 282,7 kvadratinius sieksnius žemės Žvėryne gatvėje, kuri tada vadinosi Gorodskaja. Rašte buvo pažymėta, kad žemės sklypu galima bus naudotis, kol bus poreikis, o jei kenesa būtų nugriauta ar nustotų veikusi, žemė turinti grįžti miesto nuosavybėn. 1910 m. sausio 12 d. minėto Komiteto narys Mojsiejus Durunča buvo įgaliotas tartis su architektu Michailu Prozorovu (1860-1914) dėl kenesos projekto (Prozorovas tuo metu jau buvo pastatęs Vilniuje kelis svarbius pastatus ir vadovavęs Trakų kenesos restauravimo darbams). 1911 m. liepos 20 d. Vilniaus gubernijos valdybos statybos skyrius išdavė leidimą pradėti statyti kenesą pagal Prozorovo projektą. Sprendime pažymėta, kad pamaldos negali vykti anksčiau nei visos projekte numatytos techninės sąlygos bus įgyvendintos. Oficialiai Vilniaus kenesos statyba  prasidėjo 1911 m. spalio 30 d., kai  buvo pašventintas kertinis akmuo. Po dvejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas.

Dar prieš prasidedant statybai tam reikalui buvo pradėtos rinkti lėšos.  Kenesos statybai buvo skirtos ir lėšos, gautos už žurnalo „Karaimskoje slovo“ prenumeratą. Vilniaus karaimai per Trakų dvasinę valdybą kreipėsi į visas karaimų bendruomenes Rusijoje ( Rusijos imperijos teritorijoje jų buvo apie 30), prašydami aukoti kenesos statybai.  Archyve saugomi įvairūs aukotojų dokumentai – laiškai, pakvitavimai, sąskaitos, aukotojų sąrašai ir pan. Viename iš jų Trakų dvasinė valdyba praneša, kad Aleksandras Špakovskis iš Trakų aukoja 200 rublių ir nurodo, kad 2 rubliai iš šios sumos sulig papročiu turi būti įmesti į kertiniam pamatų akmeniui iškastą duobę. Beje, nuo 1911 m. Kenesos statybos komitetas jau turėjo savo blanką ir visus laiškus rašė jame, nors pirmieji Komiteto laiškai buvo rašyti ranka ant paprasto popieriaus. Sukurtame firminiame blanke nurodytas ir Komiteto adresas: Gimnazijos g. 8 (dabar A.Damaševičiaus g. 5). Išsiuntinėjęs prašymą aukoti, Komitetas jau kitais metais gavo aukų iš 23 karaimų parapijų. Žiūrint šiandien į aukotojų sąrašus, stebina ir plati karaimų bendruomenių geografija, ir bendruomenių skaitlingumas, pvz.,  Jekaterinoslavlyje  paaukojo pinigų 44 asmenys, Rygoje – 14,  Odesoje - 42,  Maskvoje - 52 ir pan. Šiandien daugelyje tų vietų karaimų nebelikę nė ženklo.

Aukojo  pagal išgales ir vilniečiai, Panevėžio bei Lucko karaimai, į kuriuos pagalbos kreipėsi Trakų dvasinė valdyba.  Archyve saugomas 18 vilniečių aukotojų sąrašas, jame pažymėta, kad  Šyšmano ir Durunčos prekybos namai paaukojo 1000 rub., kapitonas S. Dubinskis – 30 rub., daktaras Nisanas Dubinskis - 100 rub., Mojsiejus Durunča dar asmeniškai - 65 rub., o Jezne gyvenęs karaimas N. Dubinskis – kuklesnę sumą.  Sevastopolio karaimai 1913 m. traukiniu  atsiuntė kipariso medienos altoriui gaminti. Mat, paprastai kenesose altoriai turėjo būti gaminami iš šio pietuose teaugančio medžio. Sevastopolio karaimai taip pat persiuntė į Vilnių pinigus, kuriuos jie buvo surinkę savo miesto kenesos statybai, bet ten jos nepastatė. (F301, ap. 445, psl. 31). Mojsiejus Durunča perdavė Kenesos statybos komitetui 200 rub., kuriuos buvo tam tikslui užrašęs jo a.a. brolis Samuilas. 1912 m. sausio 12 d. Vilniaus miesto Dūma  priėmė dar vieną svarbų sprendimą  -  šalia kenesos esantį sklypą skyrė medinio  bendruomenės namo su mansarda (su mezoninu) statybai. Šios žemės priėmimo aktą pasirašė bendruomenės įgalioti asmenys – Ahiezeras Zajączkowskis  (1855-1930) ir  Juzefas  Lopatto (1860-1945), kuris drauge su  broliu Romualdu (1857-1913) buvo šio bendruomenės namo fundatoriai. Abiejų brolių vardai iškalti geradarių vilniečių atminimui pagerbti skirtame paminkle – Obuolyje, atidengtame Vilniuje 2011 m. Vivulskio gatvės pradžioje.

Kai kenesos statybos darbai jau ėjo į pabaigą, ir buvo net uždengtas stogas, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Deja, apdailos darbai nebuvo baigti, nors iš archyve saugomų dokumentų galima spėti, kad kai kurie darbai dar vyko  ir karo metais, nors nelabai intensyviai. Be to, karaimai, kaip ir daugelis Lietuvos gyventojų, karui prasidėjus, turėjo palikti namus ir pasitraukė į Rusijos gilumą. Kai 1919-1921 m. m. jie pradėjo grįžti į Vilnių, tučtuojau vėl buvo sudarytas Kenesos statybos užbaigimo komitetas (Kомитет по достройке Вильнюсской кенесы), kuris 1921 m. rugsėjo 22 d. posėdyje nusprendė, kad reikia tęsti darbus ir užbaigti kenesos statybą. 1921 m. lapkričio 1 d. Komitetas, kurį sudarė  ir prieškarinio Komiteto nariai, ir naujai išrinktieji, išsirinko Mojsiejų Durunčą pirmininku, Ilją Jutkevičių   ( 1883-937)sekretoriumi,  Avraamą Šyšmaną (1879-1946) iždininku. Jie buvo įpareigoti  vėl kreiptis į karaimų bendruomenes ir surinkti reikiamą pinigų sumą kenesos statybos darbams užbaigti.  Kadangi po Pirmojo pasaulinio karo pasikeitė ne tik valstybių sienos, bet ir daugelio valstybių politinė santvarka, į Rusijoje likusias bendruomenes nebebuvo galima kreiptis. Dabar jau jiems patiems reikėjo pagalbos. Tad buvo kreiptasi į Paryžiuje, Berlyne, Charbine, Taline, Haliče gyvenusias bendruomenes. Ten gyvenę karaimai gana greit atsiliepė į vilniečių prašymus ir atsiuntė pinigų . Tuo metu finansinė padėtis visame pasaulyje nebuvo itin gera. Todėl, pvz., Zinaida Lopatto (1877-1942),  Charbino karaimų bendruomenės pirmininkė, 1922 m. birželio 17 d., siųsdama Trakų vyresniajam dvasininkui Simonui Firkovičiui per JAV banką surinktą pinigų sumą  - 665 dolerius, pažymi, kad „ši suma buvo surinkta su ypatinga įtampa (с особенным напряжением)“, todėl svarbu ją tikslingai paskirstyti.  Ji nurodo, kas būtent turi būti pakviestas skirstyti pinigus ir kam jos siunčiami pinigai turi būti padalinti, nes jie skiriami ne tik kenesos statybai, bet ir vargstantiems po karo tautiečiams.

 Kenesos statybos darbais besirūpinantis Komitetas 1921 m. įsteigė Kenesos darbų užbaigimo fondą ir prašydamas paramos išsiuntinėjo visoms bendruomenėms specialius lakštus. Skaitant šiandien tuos sugrįžusius 23 bendruomenių lakštus su aukotojų pavardėmis ir parašais, galima atsekti, kokie žmonės anuomet kur gyveno. Deja, daugelio jų pavardės jau nugrimzdo užmarštin. Kadangi pinigai ėjo iš įvairių valstybių, tai valiutų būta labai įvairių, ir bylose saugomi valiutos keitimo banko dokumentai. Vilniuje gyvenantys karaimai kenesos statybos darbams dar rinkdavo pinigus įvairiuose pokyliuose ir vakarėliuose. Pvz., byloje F301, ap. 445 saugomas 1922 m. vasario 5 d. Mojsiejaus Durunčos (1873-1923) namuose vykusio  vakarėlio svečių, paaukojusių kenesos statybai, sąrašas (p.263).

Komitetas 1921 m. atnaujino ir sutartis su anksčiau kenesos statyboje dirbusiais meistrais. Vienas tokių buvo stalius Josifas Šatrovskis, su kuriuo 1914 m. buvo pasirašyta sutartis dėl altoriaus gamybos. Įdomu, kad Šatrovskis per karo suirutę sugebėjo išsaugoti  kipariso medieną, kurią 1913 m. buvo atsiuntę Sevastopolio karaimai, ir 1921 m. jau pagal naują sutartį tęsė darbus. Apie tai vaizdingai savo prisiminimuose rašo buvusi vilnietė tiurkologė Zofija Dubinskaja (1915-2008) : „Prieš karą jis nebuvo spėjęs pradėti darbo, bet medieną` išsaugojo, nepaisant karo suirutės ir sumaišties. Niekas iš karaimų nesitikėjo, kad neįkainojama mediena bus išsaugota. Visi buvo be galo nustebę, kai stalius tik paklausė, kada jis turi atlikti užsakymą. Reikia būti be galo dėkingiems tam pareigingam katalikui, sugebėjusiam išsaugoti medieną ir nepamiršusiam savo įsipareigojimų“ (Awazymyz, 2010 Nr.1(26), p.16). Tačiau ne viskas, matyt, minėtam staliui sklandžiai sekėsi, nes komiteto narys Ananiašas Rojeckis (1896-1978) turėjo jį ne sykį raginti greičiau baigti darbus. Archyve saugomas Josifo Šatrovskio raštelis, kuriame jis po Rojeckio apsilankymo 1923 m. gegužės 3 d. pasižada pagaliau užbaigti darbus iki Sekminių ( F310, ap. 445, psl.275).

Kad ir kaip būtų, kenesos statyba buvo baigta, ir 1923 m. rugsėjo 9 d. ji   buvo pašventinta (foto ankstesnis kenesos vaizdas). Kenesos pastatas  yra maurų stiliaus. Gausi  išorinė faktūrinė puošyba kuria egzotišką kenesos architektūros įspūdį. Viduje jos bendras plotas yra 180 m2 , ji dviaukštė. Apačioje, didžiojoje salėje, yra altorius, suolai, ir čia meldžiasi vyrai. Viršutiniame kenesos aukšte meldžiasi moterys. Visi dalyvaujantys pamaldose privalo turėti galvos apdangalus, nors jų forma nėra reglamentuota. 1937 m.  prižiūrint architektui Janui Borovskiui buvo remontuotas kenesos kupolas, bet viduje ji liko nepakitusi iki pat 1949 m., kai  Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu Vilniaus kenesa buvo uždaryta,  nes esą „nebelikę tikinčiųjų“. Pastate ilgus metus veikė klubas, net vykdavę šokiai, paskui ten buvo įsikūręs kažkoks trestas, vėliau, sumontavus perdangą, buvo įrengti  du butai. Paskutiniaisiais metais prieš kenesos grąžinimą tikintiesiems joje veikė geologijos tarnybos archyvas.

Kenesa buvo grąžinta karaimų bendruomenei 1989 metais  to meto Lietuvos kultūros fondo pirmininko prof. Česlovo Kudabos (1934-1998) ir Karaimų religinės bendruomenės pirmininko bei vyresniojo dvasininko Mykolo Firkovičiaus (1924-2000) pastangų dėka. Pastarasis netrukus ėmėsi ir kenesos restauravimo darbų ( Žr.: Pasivaikščiojimai po Vilnių. Miesto mikrorajonai. Vilnius, 2015, psl.288), kurie buvo baigti 1993 m. Tų metų spalio 23d. vyresnysis dvasininkas Mykolas Firkovičius kenesą iškilmingai pašventino. Šiuo metu ji yra veikianti, ir religinių švenčių metu joje vyksta pamaldos.

 

Trakų kenesa

 

Paminklinis akmuo Panevėžio kenesos vietoje. 1995 m.Vilniaus kenesa yra viena iš dviejų Lietuvoje veikiančių karaimų kenesų. Kita, seniausia, yra Trakuose, o Panevėžio kenesa septintajame  XX a. dešimtmetyje buvo susprogdinta. Apie jos buvimą liudija tik paminklinis akmuo, atidengtas 1995 m. Sodų gatvėje.

 Šalia Vilniaus kenesos, tiksliau jos užnugaryje, brolių Juzefo (1860-1945) ir Romualdo (1857-1913) Lopatto labdaringos veiklos dėka dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išaugo ir bendruomenės namai. Būtent šiuose namuose koncentravosi Vilniaus karaimų bendruomenės kultūrinis ir švietėjiškas gyvenimas tarpukariu. Kol dar nebuvo baigtas kenesos pastatas, bendruomenės namų apatiniame aukšte buvo rengiamos pamaldos, o paskui jame vyko visi kiti bendruomenės renginiai: religijos ir kalbos pamokos, paskaitos, vaidinimai, vestuvės, šokiai, loterijų vakarėliai ir pan. Čia buvo ir Vilniaus karaimų bendruomenės tarybos būstinė. Kaip rašo savo prisiminimuose jau minėta Zofija Dubinska, jaunystę praleidusi Vilniuje (Awazymyz, 2009 Nr.3 (24), šie bendruomenės namai dažnam būdavo antraisiais gimtaisiais namais, nes jie visada būdavo atviri visiems. Juose gyveno to meto Vilniaus karaimų  vyresnysis dvasininkas Feliksas Maleckis (1854-1928), beje, ir miręs šiuose  namuose , jo portretas foto), po to kiti du Vilniaus dvasininkai - Juzefas Lobanos (1878-1947)  ir Rafalas Abkovičius (1896-1992) su šeimomis. Bendruomenės namų ūkiu rūpinosi Nina  (1888-1977) ir Jokūbas (1879-1956) Poziemskiai . Pas juos paprastai visi vilniečiai karaimai rinkdavosi kepti ir velykinių paplotėlių – tymbyl - nes čia buvo didelė krosnis ir visi tam reikalingi įrankiai.  Apie tai savo prisiminimuose pasakoja vilnietis karaimas Romualdas Špakovskis (Awazymyz, 2009, Nr.4 (25).

 

Buvusi Panevėžio kenesa

 

KARAIMAI ir VILNIUS