Kulto pastatai

Karaimai meldžiasi bažnyčiose, kurios turi šventovės reikšmę ir vadinamos kenesomis. Kenesoje altorius yra pietų pusėje (laidojama taip pat veidu į pietus). Kenesos sienos ir lubos paprastai dekoruojamos geometriniais ir augaliniais ornamentais. Kaip ir kitose Rytų religijų šventovėse, vyrai ir moterys meldžiasi atskirai. Kenesoje visiems privalu turėti galvos apdangalą, kurio forma nėra griežtai nustatyta.

Trakų kenesa,
1999 m.

Seniausia Lietuvos kenesa yra Trakuose, Karaimų g.30. Pirmoji kenesa čia buvo pastatyta dar XV a. Kadangi pastatas, kaip ir dabar, buvo medinis, jis ne kartą buvo sudegęs. XIX a.pab.-XX a.pr. pastatas rekonstruotas pagal architekto Michailo Prozorovo projektą. 1997 metais Trakų kenesa buvo restauruota pirmą kartą po karo pagal paskutinės rekonstrukcijos projektą.

Paminklinis akmuo
iki 1970 m. čia stovėjusiai Panevėžio kenesai,
1995 m.

Panevėžyje, Sodų gatvėje, taip pat yra buvusi kenesa, deja, 1970-aisiais ji buvo nugriauta. Dabar ją teprimena paminklinis akmuo, kurį savo lėšomis 1995 m. pastatė Panevėžio miesto savivaldybė.

Naujausia Lietuvoje yra Vilniaus kenesa (Liubarto g. 6). Jos statyba pagal architekto M.Prozorovo projektą buvo pradėta 1911 metais. Tų pačių metų spalio 30 d. buvo pašventintas kertinis akmuo. Po dvejų metų iškilo sienos ir buvo uždengtas stogas. Prasidėjęs karas nutraukė apdailos darbus, kurie galėjo būti atnaujinti tik 1921 m. Po dviejų metų, 1923 m. rugsėjo 9 d. kenesa buvo pašventinta. Brolių Lopatto labdaringos veiklos dėka šalia kenesos tais pačiais metais išaugo bendruomenės namai.

1949 m. Religinių kultų tarybos prie buvusios SSSR Ministrų tarybos sprendimu Vilniaus kenesa buvo uždaryta. Per tuos 40 metų, kai kenesa buvo nacionalizuota, joje iš pradžių buvo įsikūręs kažkoks trestas, vėliau – geodezijos tarnybos archyvas, gyveno žmonės. 1989 m. Vilniaus kenesa vėl tapo karaimų religinės bendruomenės nuosavybe, 1993 m., po penkerių metų remonto buvo pašventinta.

Lietuvoje kenesų būta dar ir Biržuose bei Naujamiestyje. Šalia kenesų, kaip įprasta, būdavo ir bendruomenės namai, kuriuose veikė religinės ir kalbos mokyklos, vykdavo susirinkimai, vakarai, paskaitos, šventės, rinkdavosi saviveiklos klubai, gyveno dvasininkai.

Restauruota
Vilniaus kenesa,
1998 m.