Vestuvės

Gausiausiai išlikusios, turtingiausios ir iškilmingiausios karaimų apeigos yra vestuvės. Jos, kaip daugelio tautų vestuvės, yra kelių dalių:

  • siozgia kojmach (jaunųjų susitarimas);
  • kyz bijanči (mergvakaris);
  • kieliašmiak (sužadėtuvės);
  • toj alhyšy (sutuoktuvės);
  • toj ičkisi (vestuvių puota);
  • ullu toj šabbaty (didysis vestuvių šeštadienis pirmasis po vestuvių).

Vestuvėse jaunuomenė renka vestuvių vedlį atamaną ir įteikia jam valdžios simbolį – raudonu kaspinu apjuostą vytelių lazdą „čybuch”.

Pagrindinė vestuvių ceremonija, išlikusi iki mūsų dienų, yra sužadėtuvės. Jose gausu įvairių apeiginių simbolių, čia bendruomenės vyriausiųjų akivaizdoje pasirašomas juridiniu tampantis sužadėtuvių dokumentas – toj jazyšy, tvyro pakili ir jausminga susirinkusiųjų nuotaika.

Įdomiausias sužadėtuvių paprotys – kioliundiurmiak (simbolinis jaunosios mergautinės šukuosenos pakeitimas į moterišką, galvos uždengimas). Tuo metu balsingas jaunuolis gieda „Muzhul kielin” („Nuliūdusi nuotaka”). Tai vestuvinė jaunosios rauda. Kadangi jaunoji pati vestuvėse nieko negali daryti, už ją atraudama, o pamergės, kol giedama, žiedu vilgo jaunosios plaukus kvapniais aliejais.

Raudos tekstas pagal tam tikrą kanoną pritaikomas kiekvienai nuotakai atskirai. Tekste atpasakojamas simboliškas jaunosios ir jos artimųjų dialogas, prisodrintas iškiliomis, išraiškingomis, taip pat religinių aliuzijų turinčiomis metaforomis. „Muzhul kielin” giedama pritariant smuikui ir pučiamajam instrumentui. Pasibaigus šiam ritualui, jaunuosius veda rengti.

Sužadėtuvėms jaunosios ir jaunojo pusės kepdavo po pyragą (kielinlik ir kijovliuk), kuriais tam tikru momentu buvo vaišinami visi susirinkusieji. Jaunimas, dažniausiai tautiniais rūbais apsirėdęs, taip pat aktyviai dalyvaudavo – ne tik sudarydavo jaunųjų pulką, pasirašydavo sužadėtuvių dokumentą, bet ir krėsdavo „iškalbingas”, būtinas išdaigas.

Dvasininkas sutuoktuvių metu kenesoje skaito vestuvių sutartį – „toj jazyšy”, 1996 m.

Po palaiminimo dvasininkas jauniesiems užmauna sutuoktuvių žiedus. 1996 m., Vilniaus kenesa

Kitas svarbus karaimų vestuvių momentas – sutuoktuvės karaimų šventovėje – kenesoje. Vestuvininkų procesija link kenesos buvo labai reikšminga, tam tikrų taisyklių gaubiama apeigų dalis. Įžengiant jauniesiems į kenesą skambėdavo iškilminga giesmė „Kiorkiu kijovliarnin” („Jaunavedžių grožis”). Sutuoktuvių ritualo metu garsiai perskaitoma pasirašytoji sužadėtuvių sutartis, dvasininkas laimina jaunuosius ir bendruomenę. Vestuvių puotoje apeiginių veiksmų išliko nedaug – reikšmingiausia čia tapo vestuvių vedlio atamano daina „Onarhejlar” („Teklesti”).

Karaimų vestuvių apeigų Lietuvoje prisilaikoma iki šiol. Kadangi vestuvės dabar gana retos, jos tampa didele švente visai bendruomenei. Tai puiki proga ne tik pasveikinti jaunuosius, bet ir visiems susitikti, pabendrauti, o gal ir kitų vestuvių planus kurti.