Karaimės moterys seniai garsėja kaip geros šeimininkės ir neabejotina, kad jų darbštumo dėka iki šių dienų išliko karaimiška virtuvė, kurios pagrindas yra mėsos ir tešlos patiekalai. Karaimai Lietuvoje turi įvairių tautinių patiekalų. Vieni jų priklauso kasdieniam, kiti – šventiniam, dažniausiai su kuria nors religine švente susijusiam, stalui.
Kaip kasdienis patiekalas minėtina tiršta mėsiška ilgų plonų makaronų sriuba tutmač. Makaronus šeimininkės darydavo namie pačios: iškočiojusios jajma – didelį ploną tešlos skritulį, tešlą padžiovindavo, paskui susukdavo ir plonai supjaustydavo. Vienas iš garsiausių, plačiai, ne vien karaimams žinomų neapeiginių patiekalų Lietuvoje yra kybynas (kybyn, kybynlar). Tai pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėlis su pjaustytos avienos ar jautienos įdaru, kepamas orkaitėje ant skardos. Be kybynų, karaimai kepa ir čeburekus, dažnai verda koldūnus. Abu šie patiekalai rytietiški, be abejonės, atkeliavę į mūsų kraštą kartu su karaimais ir totoriais. Iš grynai mėsiškų patiekalų populiariausias yra kepsnys – šišlik. Dažniausiai jis būdavo kepamas iš avienos, tačiau kepsniui tinka ir jautiena, ir veršiena.
Religinės šventės turi savų specifinių patiekalų. Velykoms kepami apskriti, penkių-septynių centimetrų skersmens paplotėliai tymbyl. Jie kepami iš aukščiausios rūšies miltų, užminkant tešlą su grietinėle ir sviestu ar sviestu ir kiaušiniais. Sekminėms kepamas ypatingas patiekalas katlama – septynių sluoksnių, simbolizuojančių septynias savaites po Velykų, varškės pyragas (keturi mielinės tešlos sluoksniai, trys – varškės).
Iš saldžių patiekalų reikėtų paminėti vestuvinius pyragus, kepamus iš mielinės tešlos su įvairiais pagardinimais ir razinomis. Jie yra dviejų rūšių – apvalus ir pailgas. Pirmasis (kijovliuk) kepamas pas jaunikį, antrasis (kielinlik) – pas nuotaką. Svarbiausias tų pyragų elementas – sudėtingas papuošimas, susidedantis iš pynučių ir specialiai įpjaustytų krepšelių, simbolizuojančių rožes. O didžiausias menas – iškepti taip, kad būtų gražiai paskrudęs, smarkiai iškilęs ir nesubliuškęs, viduj korėtas.
Karaimai neapsiėjo ir be nacionalinio gėrimo – krupniko. Jo pavadinimas perimtas iš vietos gyventojų, tačiau receptūra skiriasi. Jam pagaminti vartojamos įvairios šaknys bei rytietiški prieskoniai – gvazdikėliai, muskato riešutas ir kt. Krupnikas – stiprus alkoholinis apysaldis gražios auksinės spalvos gėrimas, tinkantis prie kybynų ir kitų mėsiškų patiekalų. Paprastai kiekviena šeimininkė verda jį pati, ir krupniko skonis priklauso nuo jos pomėgių.
Apie tautinius patiekalus dainuota ne vienoje dainoje:
Šaharynda Trochnun
Karajlar boladlar.
Bijlik kiermianliardia
Krupnikni ičiadliar.
Dostluchta boladlar
Siemiz aščechlarba,
Kiorkiajadliar hanuz
Kajnar kybynlarba.
Saugo karaimai
Trakų miestą slauną,
Pilyje karalių
Krupniką ragauna.
Broliškai gyvena,
Srebia sriubą riebią;
Kol dar neataušęs,
Kybynėlį griebia.
(iš Simono Firkovičiaus dainos „Kybyn”. Į lietuvių kalbą vertė Alfonsas Bukontas)