Spauda

XX a. pradžioje Vilniuje pamažu pradėjo reikštis įvairių čia gyvenusių tautų meninė, politinė, filosofinė mintis. Tuo metu pasirodžiusi ir iki sovietinių laikų trukusi karaimų periodinė spauda buvo nepaprastai reikšminga tautos gyvybingumo liudytoja. Straipsnių autoriai analizavo savo bendruomenių situaciją, istoriją, kultūros palikimą, buvo spausdinama karaimų sukurta poezija, proza, moksliniai straipsniai, kasdienio gyvenimo įvykių aprašymai, o taip pat fiksuojama karaimiškų meno mėgėjų kolektyvu, būrelių, visuomeninių draugijų, bibliotekų veikla.

1913-1914 m. Vilniuje buvo leidžiamas žurnalas „Karaimskoje slovo” („Karaimiškas žodis”, rusų k.), kurio leidėjai jau pirmajame numeryje paskelbė, kad leidžia žurnalą „dėl tautinės savimonės vystymo ir ugdymo”. Jo redaktoriumi buvo Ovadijus Pileckis, tačiau kiekvieną numerį pasirašinėjo dar ir redaktorius-leidėjas A.Špakovskis. Iš viso buvo išleista 12 numerių. „Karaimskoje slovo”, kad ir leidžiamas Vilniuje, buvo skirtas visiems karaimams, gyvenantiems to meto Rusijos teritorijoje. Pratęsęs Maskvoje 1911-1912 m. leisto žurnalo „Karaimskaja žiznj” („Karaimų gyvenimas”, rusų k.) tradicijas, „Karaimskoje slovo” 1914 m., deja, nustojo ėjęs. Leidybą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas.

Po karo kartu su lietuviškomis Lietuvoje ir lenkiškomis Lenkijoje kūrėsi ir karaimiškos organizacijos. Panevėžyje įsisteigė Lietuvos karaimų draugija „Onarmach” („Pažanga”), pradėjusi leisti žurnalą karaimų kalba analogišku pavadinimu. Buvo išleisti trys jo numeriai – 1934, 1938, 1939 m. Žurnalą redagavo Michailas Tinfovičius (1912-1974). Pagrindinis žurnalo leidimo motyvas buvo išsaugoti tėvų kalbą. „Onarmach” spausdino karaimiškus tekstus, taikydamas lietuvių kalbos rašmenis ir fonetiką.

Tuo pačiu metu, kai Panevėžyje buvo leidžiamas „Onarmach”, kitas karaimų tautos patriotas ir kultūros veikėjas Aleksandras Mardkovičius (1875-1944) dirbo Lucke (tuo metu Lenkija). 1931 m. jis pradėjo leisti žurnalą karaimų kalba „Karaj avazy” („Karaimų balsas”). Iki 1938 m. buvo išleista 12 numerių. Tai daugiau literatūrinės pakraipos žurnalas.

Didžiulę reikšmę intelektiniam ir moksliniam karaimų gyvenimo aktyvumui turėjo iškili garsaus orientalisto, Trakuose gimusio karaimo profesoriaus Ananjaszo Zajączkowskio (1903-1971) figūra. Dar besimokydamas Krokuvos universitete tiurkologijos, A.Zajączkowskis inicijavo žurnalo, skirto karaimų kalbos ir istorijos studijoms „Mysl karaimska” („Karaimų mintis”, lenkų k.) leidybą. Žurnale rašė profesionalai tiurkologai (S.Šapšalas, T.Kowalskis, pats A.Zajączkowskis, kt.), istorikai (J.Wierzynskis, M.Morelowskis, T.Levi-Babovičius, kt.), todėl jo mokslinis ir profesinis lygis buvo nepalyginamai geresnis nei anksčiau minėtų leidinių.

„Mysl karaimska” buvo leidžiamas Vilniuje nuo 1924 iki 1939 m. Išėjo 10 numerių. Lenkijoje 1946-1947 m. buvo išleisti dar du numeriai, o 1948 m. „Mysl karaimska” performuota į bendresnio pobūdžio žurnalą „Przegląd orientalistyczny”.

Trakuose taip pat buvo mėginta leisti periodiką jaunimui, išėjo trys numeriai hektografu – „Przyjaciel Karaimow” („Karaimų draugas” lenkų k., pirmas numeris 1930 m.), „Dostu karajnyn” („Karaimų draugas`” karaimų k., antras numeris 1932 m., trečias – 1934 m.). Žurnalą leido Trakų karaimų jaunimo klubas „Bir bav” („Mūsų būrelis”).

Ryškų ano meto karaimų visuomeninės veiklos barą – periodinės spaudos leidybą šiandien vertiname kaip ypatingai vertingą ir davusią unikalių rezultatų. Ant popieriaus ir žmonių sąmonėje tuo metu buvo užfiksuota reikšminga autentiško karaimų gyvenimo ir praeities suvokimo dalis. Ja remiasi šiandieninė visuomeninė karaimų bendruomenės veikla, iš praeities žurnalų semdamasi žinių ir patirties, atveriančios gilesnį ir pagrįstesnį karaimų tautos bei kultūros supratimo kontekstą.