Pasaulietinė poezija

Viena iš ryškiausių karaimų literatūrinio palikimo dalių Lietuvoje yra autorinė pasaulietinė poezija karaimų kalba. 1989 m. išleistoje karaimų poezijos rinktinėje „Karaj jyrlary” („Karaimų dainos”) buvo paskelbti senosios karaimų poezijos pavyzdžiai, atrasti rankraščiuose. Seniausi čia skelbiami eilėraščiai parašyti XVI amžiuje Trakuose gyvenusių karaimų, pvz. Izaoko Trakiečio (1533-1594).

Tipiškas ano meto didaktinės poezijos pavyzdys yra žinomo XVII a. teologo, poeto Saliamono Trakiečio eilėraštis „Hej, hej kyzhyna” („Ei, ei, mergele”). Jame autorius, sekdamas savo laiko literatūrinėmis ir etinėmis tradicijomis, moko, jog tik kukli ir darbšti mergina verta pagarbos ir meilės. Žinomiausias Saliamono Trakiečio kūrinys yra „Rauda 1710 metų maro Lietuvoje aukų atminimui”. Ji pasižymi nepaprastai vaizdinga kalba, specifiniu raudų rimu ir eilėdara.

Trakų karaimų poetų būrelyje išsiskiria Simonas Kobeckis (1865-1933). Būtent jo eilėraščių rinkinys „Irlar” („Dainos”), išleistas Kijeve 1904 m., buvo pirmoji spausdinta pasaulietinio turinio karaimiška knyga. Be eilėraščių, Kobeckis yra parašęs pjesių, intermedijų, vodevilių. Populiariausios Kobeckio poezijos temos – Trakų peizažo grožis, gimtojo miesto ilgesys, kunigaikštis Vytautas, patriotinių jausmų žadinimas, amžinoji meilės tema.

Vienas pagrindinių karaimų lyrikos motyvų – Trakai, jų grožis, ilgesys, romantiška praeitis. Dažnai net meilės eilėraštį karaimų poetai pradeda Trakų pilies, salų, ežerų grožio aprašymu. Būtent taip prasideda XVIII a. poeto Johošafato Kaplanovskio eilėraštis „Anda kiusiančliarim” („Ten mano ilgesys”):

Ypač daug eilėraščių apie Trakus yra parašęs Simonas Firkovičius (1897-1982) – viena iškiliausių karaimų XX a.kultūros figūrų. Poetinis Firkovičiaus palikimas didelis ir įvairus. Jo eilėraščiai gana paprasti ir eilėdaros, ir temų požiūriu – Trakų gamta, svarbiausi bendruomenės įvykiai, karaimų patiekalai, daug didaktinių eilių jaunimui ir vaikams.

Eiliuotu tekstu S.Firkovičius stengėsi perteikti jaunimui tautos tradicijas, pagarbą joms ir ugdyti tautinę savimonę. Būdamas geras psichologas ir rūpindamasis savo tautos morale, dorybe, Firkovičius ėmėsi mažosios dramaturgijos žanro – rašė intermedijas, buitines komedijas, kuriose šmaikščiai pasišaipydavo iš žmogiškųjų silpnybių.

Su Trakų ir karaimų istorija labai glaudžiai susijęs ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto vardas. Pagal padavimus Firkovičius yra sueiliavęs dvi istorines balades – „Alankasar” („Karžygys”) ir „Batyr bijnin tamaša aty” („Stebuklingas didžiojo kunigaikščio žirgas”). Daugelis Firkovičiaus eilėraščių yra tapę dainomis.

Meilė Trakams, tautinis patriotizmas būdingi ir kitų poetų kūrybai. Jokūbas Maleckas (1889-1952) skiria šiam motyvui baladę „Ėki kyryj” („Du krantai”). Šia tema taip pat rašė poetai Mojsiejus Pileckis (1874-1938), Michailas Tinfovičius (1912-1974), Zenonas Firkovičius (1906-1958), Simonas Kobeckas (1911-1985).

Tragiško likimo jauno poeto Šelumielio Lopato (1904-1923) kūryba nors negausi, bet nepaprastai brandi. Jo eilėraščiai melodingi, juose nėra banalybių nei išprotauto literatūriškumo.

Lietuvos karaimų poezija nėra plačiau nagrinėta. Apibendrintai galima pasakyti, kad karaimų poetų kūryboje, iš esmės gana individualioje, kartojasi gana panašios temos, simboliai ir vietomis tos pačios dvasinės paskatos. Eilėraščiai dažnai yra paprastos formos, nepretenzingi. 1997 m. išleistoje dvikalbėje karaimų poezijos antologijoje spausdinami daugelio eilėraščių meniniai vertimai į lietuvių kalbą. Tokiu būdu ji tapo prieinama platesniam skaitytojų ir tyrinėtojų ratui.