Apmąstydami ilgus savo buvimo Lietuvoje šimtmečius, karaimų vyresnieji aksakalai pabrėžia, kad gimtoji karaimų kalba (šalia religijos ir papročių) buvo vienas svarbiausių veiksnių, leidusių bendruomenei tą visą laiką išlikti, nenutautėti. Per kalbą išliko tauta, per tautą – kalba ir jos paminklai. Galima tai vadinti stebuklu ar neįprastu tokiam mažam žmonių kiekiui reiškiniu, tačiau taip susiklostė istorinės aplinkybės, ir stebuklas įvyko, vyksta, bei, tikėkimės, dar kiek tvers ateity. Tam būtina sąlyga – apmąstyti, aprašyti, ištirti, suvokti, užfiksuoti karaimų kultūros reiškinius. Vieni iš reikšmingųjų – rašytiniai kalbos paminklai, rankraštiniai ar karaimų spaudoje užfiksuoti literatūriniai kūriniai karaimų kalba.
Literatūrinis Lietuvos karaimų palikimas nėra gausus, jo kūrėjai niekada nebuvo profesionalūs rašytojai. Dvi šį palikimą sudarančios dalys – religinė ir pasaulietinė kūryba – yra integralios, viena kitą papildančios. Pirmajai priklauso religiniai himnai, apeiginės giesmės, proginės odės, raudos. Antrajai – eilėraščiai, baladės, dainos, poezija vaikams, pjesės saviveiklos scenai. Šalia autorinės kūrybos svarbią vietą užima ir įvairiausi poetiniai pasaulietinės ir religinės literatūros vertimai į karaimų kalbą.
Seniausias rašto karaimų kalba paminklas – himno vertimas – buvo atspausdintas Venecijoje 1528 m. Pirmoji pasaulietinės poezijos knyga karaimų kalba „Irlar” („Dainos”) buvo paskelbta 1904 m. Kijeve. Tai šnekamąja karaimų kalba (Trakų dialektu) parašyti 25 Simono Kobeckio (1865-1933) eilėraščiai. Vėliau atskiri jo ir kitų poetų kūriniai buvo spausdinami karaimų periodikoje XX a. pradžioje ir tarpukaryje.