Lietuvos karaimų tautinė savimonė, savęs kaip vienos iš tiurkų tautų suvokimas buvo stiprus ir gajus visais laikais. Jis pasireiškė per gimtąją kalbą, tautinių ir religinių tradicijų puoselėjimą, folklorą, profesinę kūrybą. Visi šie veiksniai ir iki šiol tebėra aktyvūs: viena vertus – kaip tautinės savimonės išraiška, kita vertus – kaip jos pagrindas, vienijantis bendruomenę.
XIXa.pabaigoje – XXa.pradžioje, smarkiai besikeičiant ekonominėms, politinėms, socialinėms pasaulio sąlygoms, nebeužteko būti savaime suprantama, autentiška, savarankiškai visose srityse besitvarkančia karaimų bendruomene. Tuo metu atsirado naujas vidinis žmogaus poreikis įsigilinti ir suvokti sąvąjį tautinį „aš” bei aktyviai ir atvirai jį deklaruoti. Toks poreikis atsirado siekiant motyvuoti savo (tiek atskiro individo, tiek grupės) kitokumą tarp kitų žmonių, nes tik tada atsivėrė „kiti”, bei norint palaikyti pačią tautinę savimonę, kuri buvo tautos išlikimo garantas.
Šį tautinės identifikacijos poreikį patenkino pirmiausia aktyvi visuomeninė, kultūrinė, šviečiamoji veikla, XX a. pradžioje vykusi svarbiausiuose to meto karaimų centruose – Trakuose, Vilniuje, Panevežyje, Lucke, Galiče, Eupatorijoje, Maskvoje. Maskvoje buvo leidžiamas žurnalas „Karaimskaja žiznj” (1911-1912 m., rusų k.), Vilniuje – „Karaimskoje slovo” (1913-1914 m., rusų k.) ir „Mysl karaimska” (1924-1939 m. lenkų k., pratęstas Lenkijoje 1946 – 1947 m.), Lucke – „Karaj avazy” (1931-1938 m., karaimų k.), Panevežyje – „Onarmach” (1934-1939 m., karaimų k.). Straipsnių autoriai analizavo savo bendruomenių situaciją, istoriją, kultūros palikimą, buvo spausdinama karaimų sukurta poezija, proza, moksliniai straipsniai, kasdienio gyvenimo įvykių aprašymai. Veikė meno mėgėjų kolektyvai, būreliai, visuomeninės draugijos, bibliotekos.
mėgėjiško spektaklio.
Trakai, 1990 m. gruodis
Ano meto veiklą šiandien vertiname kaip ypatingai vertingą ir davusią unikalių rezultatų. Tuo metu ant popieriaus ir žmonių sąmonėje buvo užfiksuota tai, nuo ko atsispyrė šiandieninė visuomeninė karaimų bendruomenės veikla, kas apskritai jai suteike galių atsigauti, kas atvėrė gilesnį ir pagrįstesnį karaimų tautos bei kultūros supratimo kontekstą. Deja, amžiaus pradžios pakilimas tegalėjo trukti iki sovietų valdžios atėjimo į Lietuvą. O tada jau apie jokią garsiai išsakytą tautinę savimonę negalėjo būti nė kalbos. Ilgainiui išsikvėpė net pati tautos sąvoka. Visuomeninis karaimų bendruomenės gyvenimas atgijo tik 1988 metais. Tai buvo susiję su besikeičiančia politine šios pasaulio dalies atmosfera, o vėliau – su Nepriklausomybę atgavusia Lietuvos valstybe.
XX a. pradžios tautinio pakilimo laikais atsiradęs karaimų pasaulietinis menas atliko reikšmingą tautinės savimonės manifesto funkciją ir po 1988-ųjų metų Lietuvoje. O besikeičiantis religinis sąmoningumas, praeityje buvęs vienas iš stipriausių tautinės savimonės ramsčių, dabar taikosi prie naujų visuomenės gyvenimo sąlygų ir karaimiškai identifikacijai suteikia modernių atspalvių.
